Religinės praktikos

Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono žydų bendruomenės (litvakų) religinės praktikos formavosi per šimtmečius, susipindamos su vietine kultūra ir išlaikant savitą tapatybę.

Sinagogos gyvenimas

Sinagoga (šul, jidiš) buvo kiekvienos bendruomenės centras — ne tik maldos, bet ir mokymosi, susirinkimų bei bendruomeninių sprendimų vieta. Lietuvos žydų (litvakų) sinagogose buvo laikomasi aškenazinio (nusach Ashkenaz) liturgijos ritualo. Maldos vyko tris kartus per dieną: Šachrit (ryto malda), Mincha (popietinė malda) ir Maariv (vakarinė malda).

Šabatas (Šabas)

Šabatas — savaitinė poilsio diena nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio vakaro — buvo švenčiausias laikas bendruomenėje. Namų šeimininkė uždegdavo šabato žvakes (lichtelach), šeima rinkdavosi prie stalo su chala (pinta duona) ir vynu. Sinagogoje vykdavo iškilmingos Kabalat Šabat pamaldos.

Kašrutas

Košerinio maisto (kašrut) taisyklės buvo griežtai laikomasi. Kiekviena didesnė bendruomenė turėjo savo šochetą (ritualinį skerdėją) ir mašgiachą (kašruto prižiūrėtoją). Mėsos ir pieno produktai buvo griežtai atskiriami, naudojant atskirus indus ir stalo įrankius.

Toros studijos

Litvakų bendruomenės ypač vertino Toros ir Talmudo studijas. Ješivos (religinės mokyklos) buvo intelektualinio gyvenimo centrai. Žymiausia — Voložino ješiva, kurios mokymo tradicijos paplito po visą Lietuvos ir Latvijos regioną. Beit midrašas (studijų namai) veikė prie kiekvienos sinagogos, kur vyrai studijuodavo šventraščius dieną ir naktį.

Brit mila ir Bar micva

Brit mila (apipjaustymas) atliekamas aštuntą dieną po berniuko gimimo — tai sandoros su Dievu ženklas. Bar micva švenčiama sulaukus 13 metų — jaunuolis tampa pilnateisiu bendruomenės nariu, galinčiu skaityti Torą sinagogoje ir dalyvauti minjane (10 vyrų maldos grupėje).